Įvadinis seminaras

Pagaliau atėjo ta diena, kurios laukėme nuo pat vasario mėnesio. Na gerai, gal šiek tiek ironizuoju. Tačiau vakar ir buvo įvadinis seminaras, kurio metu gavome stipendijos sertifikatus, taigi, tapome stipendininkais.

Kaip visada, eidama į panašaus pobūdžio renginiuos, kuriuose reikia būti oficialiai apsirengus, pasitempus, galvoti, ką sakai, jaudinausi. Žinoma, jaudulys nepalyginamas su tuo, kuris buvo per atranką. Visgi seminare dalyvavo fondo įkūrėjai, valdyba, visi nauji stipendininkai ir keletas iš ankstesnės kartos, bei stipendininkų “krikštatėviai”. Taip taip, nuo vakar turiu ne tik nuostabią krikštamotę Onutę ir krikštatėvį Algį, bet ir vokiečių šeimą, kurie mane globos čia. Bet apie viską iš eilės.

Sužinojau, kad mokytis teks. Ir daug. Visgi ne VU EF (tuo labiau VVA) čia. Bus dar keletas fondo organizuojamų seminarų, ekskursijos į Berlyną ir į Briuselį, kas semestrą teks rašyti po pranešimą apie studijas ir kitą veiklą, bei dalyvauti fondo valdyme. Ir rimtai ruoštis grįžti į Lietuvą (nuo šio įsipareigojimo tikrai niekaip nepavyktų išsisukti, bet aš tuo labai ir nesiskundžiu).

Bet paramos gausim tikrai daug. Nekalbėsiu aš čia apie pinigus. Ne jie svetimoj šaly svarbiausia. Svarbiausia, kad iškilus klausimams bus kam juos užduoti. Visų pirma, kiekvienas stipendininkas turės po mentorių, valdybos narį. Maniškis bus Peteris Ziese, buvęs Blaupunkt personalo ir pardavimų vadovas, savo karjeroje užėmęs ne vieną svarbią poziciją, šiuo metu dirbantis verslo konsultantu. Dar atrankos metu buvau, švelniai tariant, apšalus, kai teko su šiuo žmogum kalbėtis. Dėl to labai džiaugiausi, kad mano mentorium bus būtent jis. Jam ir teks garbė skaityti mano rašliavą apie pusmetinius pasiekimus, nusivylimus ir keliamus tikslus.

Be to, kiekvienas turime “tandemo partnerį” iš buvusių metų. Su serbu Filipu bendraujam nuo pat vasario ir tikrai randam kalbos tiek apie studijas, tiek apie krepšinį. Jis, ko gero, ir bus žmogus, kuriam teks atsakyti daugiausiai mano klausimų.

Sielos reikalams ir vokiškam gyvenimui pažinti gavome po jau minėtą krikštatėvių šeimą. Jos dažniausiai būna iš verslo pasaulio, kiek supratau, neretai tai valdybos narių draugai, verslo partneriai ir pažįstami. Buvo labai smalsu, kas gi bus maniškiai, kadangi prieš šį susitikimą nieko apie juos nežinojau. Ir buvau maloniai nustebinta – mane globos labai inteligentiška Wulfų šeima iš Diuseldorfo, dabar jau į pensiją išėjusi anglų kalbos ir menų mokytoja Karin ir britų draudimo įmonės konsultantas Garlich’as. Labiausiai nustebau, kad nuo pat pradžių jie man pasiūlė vieni kitiems sakyti “tu”. Aišku, Lietuvoje įprasta, kai vyresnieji tujina jaunesnius, tačiau čia, Vokietijoje, jaunimas tujinamas gal iki 16. Vėliau arba abi pusės sako “tu”, arba “jūs”. Šeimoje (įskaitant dėdes, tetas, močiutes, senelius ir pan.) paprastai visi tujinasi, bet už jos ribų taip būna retai. Todėl buvo mažų mažiausiai keista išgirdus pasiūlymą nevartoti formalaus kreipinio. Jau dabar laukiu susitikimo ir įtariu, kad apie tapybą po šių dviejų metų išmanysiu daugiau, nei kada būčiau pagalvojus – būtent tai yra mėgstamiausia Karin sritis.

Kalbant apie pagalbą studijų klausimais, universitetas mums paskyrė tutorę, padėsiančią susiplanuoti studijas, kiekvienam po “budy” (minėjau, kad maniškis Nilsas sutvarkė visus reikalus dėl raktų, rytoj reikės prašyt, kad padėtų kambary lempas pasikabint ), užspaudė studentų atstovybę, kad paskirtų mums bendrabutį (oi, kaip ne visi studentai jį gauna, ypač paskutiniais mėnesiais užsiregistravę), supaprastino priėmimo procedūros popierizmą. Be viso to, tarptautinių ryšių skyriaus vadovas irgi siūlo savo paramą.

Žodžiu, gyvenk ir studijuok. O jei norėsu, ir naktinį Kiolno gyvenimą patirsi. Karnavalas čia tiesiog būtinas, nes “jo metu užsimezgė ne viena draugystė, todėl dėl jos verta ir tas 8 valandas studijų praleisti”.

Beje, kaip reikia gyventi naktinį gyvenimą parodė ir kiti stipendininkai. Vakare, nuo iškvėpuoto oro skaudančiom galvom besiskirstant po seminaro, pasklido žinia, kad 20 val. renkamės Zuelpicher gatvėje esančiam Cuba bare. Turiu pasakyti, kad posakis “study hard, party hard” šio fondo kompanijai puikiai tinka. Išsiklausinėjau vyresniuosius apie laukiančius įvykius, būsimas studijas, susipažinau su buvusiu stipendininku iš Lietuvos Faustu, dabar jau grįžusiu gimtinėn ir besidarbuojančiu Vilniuje. Klausimų ir nerimo, žinoma, dar liko, bet jau pirmadienis parodys, kaip čia bus toliau.