Karate

lapkričio 19, 2009

Dojo

Kad naują miestą galėtum vadinti savo namais, teks su juo susidraugauti. Sužinoti, kur skaniausios bandelės, kurioje kavinėje maloniausiai aptarnauja ir kurioje vaistinėje geriausiai pataria. Teks susirasti gydytoją, kirpėją ir batų taisyklą.

Jau nuo sausio žinojau, kad be viso šito turėsiu susirasti ir Mokytoją. Arba Sensei. Žmogų, kurio pavyzdžiu nori sekti ir kuriuo tiki, kuris tave įkvepia judėti į priekį ir tikėti savo jėgomis. Sausį savo Sensei radau Vilniuje ir esu tikra, kad po dviejų metų vėl nekantrausiu prieš kiekvieną treniruotę “Saulės ženkle“.

Bet per šiuos du metus taip pat norisi tobulėti.  Todėl nuo pat vasario vidurio, kai sužinojau, kur studijuosiu, pradėjau dairytis karate Kyokushin klubo Kiolne. O Vokietijoje karate klausimu situacija gana sudėtinga – čia žymiai populiaresnės olimpinės sporto šakos. Tiek dziudo tiek tekvondo (žr. mylimos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos puslapį :)) galėčiau lankyti universitete visiškai nemokamai. Žinoma, yra ir tradicinis karate, bet kartą pabandęs Kyokushin kitur treniruotis tikriausiai nebenorėsi… Todėl labai džiaugiausi atradusi, kad kažkur Pietų Kiolne yra sporto klubas “Bushido“ (na, pavadinimas man didelio pasitikėjimo nesukėlė), kuriame galima ne tik žaisti badmintoną ar sieninį (už pavadinimą dar kartą dėkojame Valstybinei lietuvių kalbos komisijai :D), bet ir vyksta irakiečio Sensei vedamos karate Kyokushin treniruotės.

Dėl užpuolusių mokslų ir prikibusio kosulio į pirmą treniruotę (prieš tai parašiusi e.laišką Sensei’ui) nuėjau tik spalio pabaigoje. Prisipažįstu, gerokai jaudinausi, nes visiškai nežinojau, ko tikėtis. Klubo pastatas, esantis ne itin gražioje Kiolno vietoje, pasirodė gerokai patriušęs, bet dirstelėjus į šalia išrikiuotus neblogus dviračius supratau, kad pirmas įspūdis gali apgauti. Taip pat kaip ir po salę besisukiojančių žmonių su baltais diržais vaizdas. Iš pradžių pagalvojau, kad irakietis pasidarė reklamos ir surinko tikrai margą būrį naujokų. Pasirodo, klydau – jie nepasirodė svarbioje treniruotėje ir treneris visiems liepė nusijuosti anksčiau įgytus diržus. Neblogai, ar ne?

Bendraklubiai labai draugiški. Ne tokie stiprūs, kaip “Saulės ženkle“, bet dauguma sportuoja nemažai metų. Kol kas nesutikau žmogaus su žemesniu diržu, nei mano. Beje, visame klube, ko gero, yra tik viena tika vokietė. Visi kiti arba užsieniečiai, arba iš mišrių šeimų: iki šiol susipažinau su rusaite, lenku, pusiau graiku, keturiomis sesutėmis iš Afganistano (beje, esančiomis klube nuo pat įkūrimo) ir dar keletu akivaizdžiai nevietinių.

Na, o Sensei Shehab’u likau sužavėta. Trečio dano meistras, spinduliuojantis Kyokushin dvasia, puikiu humoro jausmu (gal tik ne tokiu subtiliu, kaip Pauliaus), negaili laiko ir turi pašaukimą mokyti.  Tiesą sakant, nesitikėjau tokį mokytoją čia rasti. Visiškai nejaučiu kultūrų skirtumų, kalbos spragos irgi netrukdo, kadangi visos komandos šiaip ar taip duodamos japoniškai.

Klube griežtai laikomasi Dojo etiketo, bet juokauti nedraudžiama :). Treniruotė trunka pusantros valandos arba ilgiau (antradieniais dažnai užtrunka iki 2 valandų), su žaidimais, kovomis (kitiems stebint), katomis. Gal kiek mažiau dėmesio tenka fiziniam pasiruošimui. Vėl prisiminiau Impulso laikų prabangą, kai treniruotėje būna vos keletas žmonių (vakar buvom penkiese) ir treneris kiekvienam skiria labai daug dėmesio.

Taigi, mažiausiai kartą per savaitę (mat šeštadieniais vykstančios treniruotės laikas dažnai sutampa su fondo renginiais) dviratuku per 10 minučių pervažiuoju per Vorgebirgs parką ir atsiduriu kitame, kovos menų, pasaulyje. Ko gero, tai pats geriausias poilsis protui.

OSU!

Reklama

Kiekvienų metų rudenį Kiolne būna ypatinga diena – lapkričio 11. Bent prieš savaitę supratingi dėstytojai pranešinėja, kad tą dieną paskaitų arba seminarų nebus, o ne tokie supratingi taikstosi su mintimi, jog tądien auditorijose bus žymiai mažiau studentų, nei įprastai.

Nes lapkričio 11 dieną, 11 valandų ir 11 minučių prasideda penktasis Kiolno metų laikas – karnavalas. Taip taip, tai beveik kaip lietuviškos Užgavėnės, skirtumas tik tas, kad jis čia prasideda  ne 24 valandos prieš Pelenų dieną, kaip pas mus, o dar prieš Kalėdas. Po lapkričio 11 prasideda karnavalo klubų (o tokių čia daug) susiėjimai, susitikimai su karnavalo trejybe (Dreigestirn) – princu, valstiečiu ir nekalta mergele. Ši trejybė įkūnijama trijų vyrų (visiškai normalių, bent jau iš pažiūros), renkamų kasmet. Įtariu, kad šie trys vyriškiai tuos metus pasiima neapmokamų atostogų – kiolšas lyg ir nestiprus, bet tiek linksminantis sveikatos visgi reikia.

Taigi, praėjusį trečiadienį pabuvau vienintelėje tą dieną vykusioje paskaitoje, greitai nuvažiavau į miestą nusipirkti paskutinio aksesuaro savo kostiumui, ir gerokai vėluodama nusigavau iki Heumarkt aikštės, kur karnavalo vyksmas jau buvo įsibėgėjęs.

Kaip atrodo karnavalas normalaus žmogaus akimis? Labai įdomus! Visų pirma, visi persirengę. Kuo įdomiau, aktualiau, juokingiau, tuo geriau (metų tendencija – gydytojo kostiumas su kiaulės šnipu ir ausimis). Tokių vaizdų prisižiūrėjau, kad oi…

Labai svarbi karnavalo muzika (iš Lietuvos atlikėjų labiausiai panašus Žvagulis, gal dar Sadūnai, ir, sakyčiau, Cicinas, jei jis žemaitiškai dainuotų). Nesvarbu, ar jaunas, ar senas, visi dainas moka mintinai, dainuoja kartu ir neina ten, kur groja ką nors kitą. Pati žinomiausia daina yra, savaime suprantama, Viva Colonia (žodžius jau moku :)).

Na, ir svarbiausia, alkoholis. O kaip be jo? Geriama nuo pat ryto, visur ir viskas. Apie 17 valandą dauguma vos pastovėjo ant kojų. Bet kaip pastovėsi, kai nėra jokios kontrolės? Berods nuo vasario bus draudžiama į karnavalo teritoriją (kurią šiaip jau sunku apibrėžti) įsinešti gėrimus stiklinėje taroje. Aišku, miesto valdžia mielai išvis uždraustų alkoholio vartojimą, bet bijo. Kaip gi prieštarausi tokiai tradicijai? Tuo labiau, kad šiemet neramumų lyg ir nebuvo, tik keletą per daug atsigėrusių paauglių teko gabenti ligoninėn.

Žodžiu, penktasis metų laikas mane visiškai įsuko. Jau mąstau apie kostiumą karnavalo kulminacijai vasarį ir mokausi dainų tekstus – tikrai pravers.