Būsto paieškos

balandžio 20, 2011

„Savaitė prasideda gerai, pasakė tas, kuris turėjo būti pakartas pirmadienį“. Tai buvo mylimiausias Oskaro, geriausio Rasmuso draugo iš Astridos Lindgren knygos, posakis. Kuo toliau, tuo dažniau galvoju, kad ne be reikalo. Nes panašią pradžią gali turėti ir manoji praktika. Jau nuo vasario pradžios žinau, kad praktika truks penkis mėnesius, nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos. Atlyginimas aiškus, darbo valandų skaičius per savaitę suderėtas, atėjo metas pasirūpinti tikromis problemomis.

Taigi, viena iš rimčiausių problemų (šalia automobilių stovėjimo aikštelių) Štutgarte yra… įtampa auga… gyvenamasis būstas. Prieš metus, kai mano kambariokai ieškojo buto, nelabai norėjau patikėti, kad viskas taip komplikuota. Bet rasti butą čia beveik taip pat sudėtinga, kaip darbą.

Ieškant kambario trumpam laikotarpiui (o 5 mėnesiai tikrai nėra daug) praktiškai neįmanoma išsiversti be interneto skelbimų portalo WG-Gesucht.de, kurio tikslinė grupė ir yra tokie, kaip aš. Pradėjus paiešką konkrečiame mieste, pirmas įspūdis klaidina: atrodo, kad iš tų daugiau nei 100 skelbimų tikrai ką nors išsirinksiu. Įvertinus kriterijus kaip kaina, kokie baldai yra, atstumas nuo darbo, pageidaujamas rajonas, laikotarpis ir būsto būklė, lieka kokia dešimt variantų.

Tada ir prasideda vargas. Pradedu nuomotojams rašyti laiškus. Aišku, apie tai, kokia miela, draugiška, tvarkinga (naaa…), bet nekomplikuota esu, kokia įdomi asmenybė, kaip skaniai gaminu (šiaip tai čia nėra tiesa, jei ką) ir vaišinu kambariokus, ir apskritai, fėja esu, o ne žmogus, iš reikalo besidalinantis gyvenamuoju būstu. Iš nuomotojų pusės jokios reakcijos. Po trumpų pasvarstymų, gal rašyt nemoku, ar šiaip nuoboda esu, paima panika, kad bent jau pirmą savaitę teks po tiltu nakvot.

Tada desperatiškai pradedu ieškoti skelbimų su telefono numeriais, apsimeti super miela ir bandau išmaldauti galimybės susitikti. Pavyksta suderinti su keturiais. Tada pakuoju kuprinę ir pakniopstom lekiu į Štutgartą.

Pirmas dublis. Informatikas, rašantis diplominį. Butas pusė velnio, daiktų taupiai, bet jame yra viskas, ko reikia. Nors imk ir sakyk „imam!“, bet sprendžiu gi ne aš. O ir pokalbis einasi kaip per prastą pasimatymą: neatrasta jokių bendrų interesų, vienas mėgsta kokteilius, o kitas vakarais siurbčioja alų, ką jau kalbėti apie tai, kad informatika ir vadyba apskritai sunkiai suderinami pasauliai.

Antras dublis. Gatvės paieška žemėlapyje ir nervingas žvilgsnis į laikrodį: kad tik pavėlavimu nesumaučiau taip svarbaus pirmo įspūdžio! Pagaliau gatvė rasta. Namas rastas. Vėluoju tik tris minutes. O kurio buto skambutį spausti? Vokiškuose namuose nėra butų numerių (įtariu, kad tai labai jau sovietinis palikimas), o jei nežinai pavardės, belieka nagus graužti. Tą ir darau, bet kartu bandau dar ir vieną iš nuomotojų telefonu pasiekti. Nekelia. Tada dar kartą. Nekelia. Tada stoviu ir laukiu.Ir išgirstu, kaip kažkas virš galvos švilpia ir šaukia. Pasirodo, potencialieji kambariokai. Užlipu n aukštų ir patenku į studentiška netvarka alsuojantį butą. Jauku, kaip namie. Būsimieji kambariokai atrodo simpatiški, kalba mezgasi savaime, atrodo, ką tik du gerus draugus radau. O tada ir paaiškėja… kad visas smulkmenas derinusi mergina pamiršo vaikinams paminėti, jog tik 5 mėnesiams kambario ieškau. Jie tokiam trumpam laikotarpiui išnuomoti negali. Draugiškai atsisveikinam. Džiugina tik tai, kad, atrodo, ne tik aš viena nusivylus…

Trečias dublis. Gražus rajonas, tik kad jau taip tragiškai toli nuo bet kokio transporto stotelės. Bet fantastiškai gražus namas. Kažkuo primena Londoną. Bent jau pirmo aukšto butas labai skoningai įrengtas. Idilę sugriauna mano kontaktinis asmuo, kuris ieško žmogaus, perimsiančio jo butą. Inžinierius, matosi, kad dienos šviesos nemato. Toks pats ir jo kambarys: daugiau nei studentiška netvarka, ir, ko gero, nebeišvėdinamas bezdalų kvapas. Kad nereikėtų tiesiai pasakyti „ne“, suokiu kažką apie prastą susisiekimą. Tuo labiau, kad gali prireikti į čia kraustytis… Jei nieko kito nerasiu.

Ketvirtas dublis. Atrodo, kad užkampis, bet prie pat vieno svarbiausių transporto mazgų. Ramu ir jauku. Senos statybos daugiabutis senoviškais langais ir storomis sienomis. Butas labai gražus, tvarkingas, beveik kaip iš interjero žurnalo. Pasitinka lenkė, apie 35, architektė. Ištekėjus, bet vyras gyvena kitame mieste. O tai jau rimta problema, nes šeimininkė pageidauja (o nuo pageidavimo vykdymo arba nevykdymo priklauso, ar gausi butą, ar ne), kad kas antrą savaitgalį palikčiau erdvės jai ir jos vyrui. Ne, mano kambario jie nenori, bet nakvoti turėčiau ne namie. O kiti 50% savaitgalių būtų mano, nes tuomet ji išvažiuotų pas vyrą. Na, aš linkusi į kompromisus, bet taip derinti dėl kiekvieno savaitgalio… Būtų tas pokalbis ne toks malonus buvęs, tada tiesiai šviesiai sakyčiau ne… O dar ir ta būsto rinkos situacija Štutgarte…

Todėl meldžiuosi informatikos dievams ir viliuosi, kad pirmajam nuomotojui ne tokia baisi vėpla pasirodžiau…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: