Būsto paieškos

balandžio 20, 2011

„Savaitė prasideda gerai, pasakė tas, kuris turėjo būti pakartas pirmadienį“. Tai buvo mylimiausias Oskaro, geriausio Rasmuso draugo iš Astridos Lindgren knygos, posakis. Kuo toliau, tuo dažniau galvoju, kad ne be reikalo. Nes panašią pradžią gali turėti ir manoji praktika. Jau nuo vasario pradžios žinau, kad praktika truks penkis mėnesius, nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos. Atlyginimas aiškus, darbo valandų skaičius per savaitę suderėtas, atėjo metas pasirūpinti tikromis problemomis.

Taigi, viena iš rimčiausių problemų (šalia automobilių stovėjimo aikštelių) Štutgarte yra… įtampa auga… gyvenamasis būstas. Prieš metus, kai mano kambariokai ieškojo buto, nelabai norėjau patikėti, kad viskas taip komplikuota. Bet rasti butą čia beveik taip pat sudėtinga, kaip darbą.

Ieškant kambario trumpam laikotarpiui (o 5 mėnesiai tikrai nėra daug) praktiškai neįmanoma išsiversti be interneto skelbimų portalo WG-Gesucht.de, kurio tikslinė grupė ir yra tokie, kaip aš. Pradėjus paiešką konkrečiame mieste, pirmas įspūdis klaidina: atrodo, kad iš tų daugiau nei 100 skelbimų tikrai ką nors išsirinksiu. Įvertinus kriterijus kaip kaina, kokie baldai yra, atstumas nuo darbo, pageidaujamas rajonas, laikotarpis ir būsto būklė, lieka kokia dešimt variantų.

Tada ir prasideda vargas. Pradedu nuomotojams rašyti laiškus. Aišku, apie tai, kokia miela, draugiška, tvarkinga (naaa…), bet nekomplikuota esu, kokia įdomi asmenybė, kaip skaniai gaminu (šiaip tai čia nėra tiesa, jei ką) ir vaišinu kambariokus, ir apskritai, fėja esu, o ne žmogus, iš reikalo besidalinantis gyvenamuoju būstu. Iš nuomotojų pusės jokios reakcijos. Po trumpų pasvarstymų, gal rašyt nemoku, ar šiaip nuoboda esu, paima panika, kad bent jau pirmą savaitę teks po tiltu nakvot.

Tada desperatiškai pradedu ieškoti skelbimų su telefono numeriais, apsimeti super miela ir bandau išmaldauti galimybės susitikti. Pavyksta suderinti su keturiais. Tada pakuoju kuprinę ir pakniopstom lekiu į Štutgartą.

Pirmas dublis. Informatikas, rašantis diplominį. Butas pusė velnio, daiktų taupiai, bet jame yra viskas, ko reikia. Nors imk ir sakyk „imam!“, bet sprendžiu gi ne aš. O ir pokalbis einasi kaip per prastą pasimatymą: neatrasta jokių bendrų interesų, vienas mėgsta kokteilius, o kitas vakarais siurbčioja alų, ką jau kalbėti apie tai, kad informatika ir vadyba apskritai sunkiai suderinami pasauliai.

Antras dublis. Gatvės paieška žemėlapyje ir nervingas žvilgsnis į laikrodį: kad tik pavėlavimu nesumaučiau taip svarbaus pirmo įspūdžio! Pagaliau gatvė rasta. Namas rastas. Vėluoju tik tris minutes. O kurio buto skambutį spausti? Vokiškuose namuose nėra butų numerių (įtariu, kad tai labai jau sovietinis palikimas), o jei nežinai pavardės, belieka nagus graužti. Tą ir darau, bet kartu bandau dar ir vieną iš nuomotojų telefonu pasiekti. Nekelia. Tada dar kartą. Nekelia. Tada stoviu ir laukiu.Ir išgirstu, kaip kažkas virš galvos švilpia ir šaukia. Pasirodo, potencialieji kambariokai. Užlipu n aukštų ir patenku į studentiška netvarka alsuojantį butą. Jauku, kaip namie. Būsimieji kambariokai atrodo simpatiški, kalba mezgasi savaime, atrodo, ką tik du gerus draugus radau. O tada ir paaiškėja… kad visas smulkmenas derinusi mergina pamiršo vaikinams paminėti, jog tik 5 mėnesiams kambario ieškau. Jie tokiam trumpam laikotarpiui išnuomoti negali. Draugiškai atsisveikinam. Džiugina tik tai, kad, atrodo, ne tik aš viena nusivylus…

Trečias dublis. Gražus rajonas, tik kad jau taip tragiškai toli nuo bet kokio transporto stotelės. Bet fantastiškai gražus namas. Kažkuo primena Londoną. Bent jau pirmo aukšto butas labai skoningai įrengtas. Idilę sugriauna mano kontaktinis asmuo, kuris ieško žmogaus, perimsiančio jo butą. Inžinierius, matosi, kad dienos šviesos nemato. Toks pats ir jo kambarys: daugiau nei studentiška netvarka, ir, ko gero, nebeišvėdinamas bezdalų kvapas. Kad nereikėtų tiesiai pasakyti „ne“, suokiu kažką apie prastą susisiekimą. Tuo labiau, kad gali prireikti į čia kraustytis… Jei nieko kito nerasiu.

Ketvirtas dublis. Atrodo, kad užkampis, bet prie pat vieno svarbiausių transporto mazgų. Ramu ir jauku. Senos statybos daugiabutis senoviškais langais ir storomis sienomis. Butas labai gražus, tvarkingas, beveik kaip iš interjero žurnalo. Pasitinka lenkė, apie 35, architektė. Ištekėjus, bet vyras gyvena kitame mieste. O tai jau rimta problema, nes šeimininkė pageidauja (o nuo pageidavimo vykdymo arba nevykdymo priklauso, ar gausi butą, ar ne), kad kas antrą savaitgalį palikčiau erdvės jai ir jos vyrui. Ne, mano kambario jie nenori, bet nakvoti turėčiau ne namie. O kiti 50% savaitgalių būtų mano, nes tuomet ji išvažiuotų pas vyrą. Na, aš linkusi į kompromisus, bet taip derinti dėl kiekvieno savaitgalio… Būtų tas pokalbis ne toks malonus buvęs, tada tiesiai šviesiai sakyčiau ne… O dar ir ta būsto rinkos situacija Štutgarte…

Todėl meldžiuosi informatikos dievams ir viliuosi, kad pirmajam nuomotojui ne tokia baisi vėpla pasirodžiau…

Pusiaukelė

balandžio 20, 2011

Atrodo, kad savo bloge padariau vos poros mėnesių pertrauką, o formalioji studijų dalis ėmė ir baigėsi.

Taigi, pusantrų metų, 15 egzaminų (iš jų 11 marketingo ir 4 tiekimo grandinės vadybos srityje) vienas kursinis (apie prekės ženklų architektūrą), keletas mokymų, daug naujų pažįstamų, kelionės į Amsterdamą, Kopenhagą ir Portugaliją (kelionių srityje dar žadu tobulėti), ant rankos pirštų suskaičiuojami vizitai Lietuvoje ir daug naujų planų.

Kas toliau? Nuo gegužės iki rugsėjo pabaigos laukia praktika Štutgarte, TRUMPF Werkzeugmaschinen marketingo padalinyje. Ten 5 žmonių komandai padėsiu vystant naujus produktus rytų Azijos rinkai. Labai tikiuosi, kad bus įdomu, ir kad pavyks šį bei tą apie tai parašyt. Nuo spalio pradedu rašyti savo magistrinį (taipogi marketingo srityje), o 2012 metų gegužę lauksiu įdomių darbo pasiūlymų Lietuvoje.

Pirmas egzaminas

gruodžio 17, 2009

Atrodo, vos atvažiavau, vos apšilau kojas, ėmė ir atsivijo pirmas egzaminas. Marketing Planning, pas profesorę Karen Gedenk. Anglų kalba. Medžiagos nemažai, daugiau nei 170 Power Point skaidrių ir pusantro šimto puslapių privalomos literatūros. Viską reikia ne mintinai mokėti, bet ir suprasti, kas už skambių sąvokų slypi (o skaidrėse to nerasi) bei ką mums tai duoda.

Per profesorės Gedenk paskaitas pirmą kartą gavau apčiuopiamą įrodymą, kad marketingas nėra pasakos apie reklamą ir galimybė išleisti įmonės pinigus, kuriant iliuziją, kad įmonė galvoja apie klientus. Tai greičiau sudėtinga matematika ir ekonomika, kurią iki galo suvokiant nebekils rankos marketingą planuoti pagal tai, „kas lieka“.

Aišku, paprasta nebuvo. Visgi anglų kalbos niekada rimtai nesimokiau. Bet viskas įmanoma.

Smagiausia buvo egzaminas. Ateini į auditoriją (vieną didžiausių fakultete), susirandi vietą, kur nurodytas tavo egzamino pažymėjimo numeris, išsipakuoji keletą tušinukų, kalkuliatorių, vandens butelį, galima ir guminukų pakelį, sulauki savo užduoties ir „pakimbi“ virš popieriaus lapo. Visoj auditorijoj girdisi tik tušinukų skrebenimas ir tarškantys kalkuliatorių mygtukai. Po valandos galvos pakyla, nes baigėsi egzaminui skirtas laikas. O galėtum dar rašyti ir rašyti. Bet tokie jau tie vokiški egzaminai – iš viso gali surinkti 60 taškų, po tašką per minutę. Jei moki, sugebėsi parašyti ir per tiek. O jei nespėsi – neišmokai iki galo.

Negaliu tvirtinti, kad sutinku su tokia koncepcija, bet vokiečiai per daug nesispardo. Beveik visi mokosi daug. Visiškai suprantama, jei po paskaitų sliūkini į biblioteką ir mokaisi. Jei savaitgalį niekur neini ir mokaisi. Jei per paskaitas sėdi su diktofonu o paskui gali pacituoti kiekvieną profesoriaus žodį. Nes nuo pažymių čia priklauso, kokį darbą karjeros pradžioj gausi ir kiek uždirbsi. Pažymiai tave lydės kone pusę gyvenimo, užimdami nemažą CV dalį.

Belieka tik džiaugtis, kad pas mus darbdaviai šiuo klausimu dar išlaikė sveiką protą. Svarbu, ką moki, bet svarbu ir tai, ką sužinai tarp mokymosi ir laisvalaikio.

Karate

lapkričio 19, 2009

Dojo

Kad naują miestą galėtum vadinti savo namais, teks su juo susidraugauti. Sužinoti, kur skaniausios bandelės, kurioje kavinėje maloniausiai aptarnauja ir kurioje vaistinėje geriausiai pataria. Teks susirasti gydytoją, kirpėją ir batų taisyklą.

Jau nuo sausio žinojau, kad be viso šito turėsiu susirasti ir Mokytoją. Arba Sensei. Žmogų, kurio pavyzdžiu nori sekti ir kuriuo tiki, kuris tave įkvepia judėti į priekį ir tikėti savo jėgomis. Sausį savo Sensei radau Vilniuje ir esu tikra, kad po dviejų metų vėl nekantrausiu prieš kiekvieną treniruotę “Saulės ženkle”.

Bet per šiuos du metus taip pat norisi tobulėti.  Todėl nuo pat vasario vidurio, kai sužinojau, kur studijuosiu, pradėjau dairytis karate Kyokushin klubo Kiolne. O Vokietijoje karate klausimu situacija gana sudėtinga – čia žymiai populiaresnės olimpinės sporto šakos. Tiek dziudo tiek tekvondo (žr. mylimos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos puslapį :)) galėčiau lankyti universitete visiškai nemokamai. Žinoma, yra ir tradicinis karate, bet kartą pabandęs Kyokushin kitur treniruotis tikriausiai nebenorėsi… Todėl labai džiaugiausi atradusi, kad kažkur Pietų Kiolne yra sporto klubas “Bushido” (na, pavadinimas man didelio pasitikėjimo nesukėlė), kuriame galima ne tik žaisti badmintoną ar sieninį (už pavadinimą dar kartą dėkojame Valstybinei lietuvių kalbos komisijai :D), bet ir vyksta irakiečio Sensei vedamos karate Kyokushin treniruotės.

Dėl užpuolusių mokslų ir prikibusio kosulio į pirmą treniruotę (prieš tai parašiusi e.laišką Sensei’ui) nuėjau tik spalio pabaigoje. Prisipažįstu, gerokai jaudinausi, nes visiškai nežinojau, ko tikėtis. Klubo pastatas, esantis ne itin gražioje Kiolno vietoje, pasirodė gerokai patriušęs, bet dirstelėjus į šalia išrikiuotus neblogus dviračius supratau, kad pirmas įspūdis gali apgauti. Taip pat kaip ir po salę besisukiojančių žmonių su baltais diržais vaizdas. Iš pradžių pagalvojau, kad irakietis pasidarė reklamos ir surinko tikrai margą būrį naujokų. Pasirodo, klydau – jie nepasirodė svarbioje treniruotėje ir treneris visiems liepė nusijuosti anksčiau įgytus diržus. Neblogai, ar ne?

Bendraklubiai labai draugiški. Ne tokie stiprūs, kaip “Saulės ženkle”, bet dauguma sportuoja nemažai metų. Kol kas nesutikau žmogaus su žemesniu diržu, nei mano. Beje, visame klube, ko gero, yra tik viena tika vokietė. Visi kiti arba užsieniečiai, arba iš mišrių šeimų: iki šiol susipažinau su rusaite, lenku, pusiau graiku, keturiomis sesutėmis iš Afganistano (beje, esančiomis klube nuo pat įkūrimo) ir dar keletu akivaizdžiai nevietinių.

Na, o Sensei Shehab’u likau sužavėta. Trečio dano meistras, spinduliuojantis Kyokushin dvasia, puikiu humoro jausmu (gal tik ne tokiu subtiliu, kaip Pauliaus), negaili laiko ir turi pašaukimą mokyti.  Tiesą sakant, nesitikėjau tokį mokytoją čia rasti. Visiškai nejaučiu kultūrų skirtumų, kalbos spragos irgi netrukdo, kadangi visos komandos šiaip ar taip duodamos japoniškai.

Klube griežtai laikomasi Dojo etiketo, bet juokauti nedraudžiama :). Treniruotė trunka pusantros valandos arba ilgiau (antradieniais dažnai užtrunka iki 2 valandų), su žaidimais, kovomis (kitiems stebint), katomis. Gal kiek mažiau dėmesio tenka fiziniam pasiruošimui. Vėl prisiminiau Impulso laikų prabangą, kai treniruotėje būna vos keletas žmonių (vakar buvom penkiese) ir treneris kiekvienam skiria labai daug dėmesio.

Taigi, mažiausiai kartą per savaitę (mat šeštadieniais vykstančios treniruotės laikas dažnai sutampa su fondo renginiais) dviratuku per 10 minučių pervažiuoju per Vorgebirgs parką ir atsiduriu kitame, kovos menų, pasaulyje. Ko gero, tai pats geriausias poilsis protui.

OSU!

Kiekvienų metų rudenį Kiolne būna ypatinga diena – lapkričio 11. Bent prieš savaitę supratingi dėstytojai pranešinėja, kad tą dieną paskaitų arba seminarų nebus, o ne tokie supratingi taikstosi su mintimi, jog tądien auditorijose bus žymiai mažiau studentų, nei įprastai.

Nes lapkričio 11 dieną, 11 valandų ir 11 minučių prasideda penktasis Kiolno metų laikas – karnavalas. Taip taip, tai beveik kaip lietuviškos Užgavėnės, skirtumas tik tas, kad jis čia prasideda  ne 24 valandos prieš Pelenų dieną, kaip pas mus, o dar prieš Kalėdas. Po lapkričio 11 prasideda karnavalo klubų (o tokių čia daug) susiėjimai, susitikimai su karnavalo trejybe (Dreigestirn) – princu, valstiečiu ir nekalta mergele. Ši trejybė įkūnijama trijų vyrų (visiškai normalių, bent jau iš pažiūros), renkamų kasmet. Įtariu, kad šie trys vyriškiai tuos metus pasiima neapmokamų atostogų – kiolšas lyg ir nestiprus, bet tiek linksminantis sveikatos visgi reikia.

Taigi, praėjusį trečiadienį pabuvau vienintelėje tą dieną vykusioje paskaitoje, greitai nuvažiavau į miestą nusipirkti paskutinio aksesuaro savo kostiumui, ir gerokai vėluodama nusigavau iki Heumarkt aikštės, kur karnavalo vyksmas jau buvo įsibėgėjęs.

Kaip atrodo karnavalas normalaus žmogaus akimis? Labai įdomus! Visų pirma, visi persirengę. Kuo įdomiau, aktualiau, juokingiau, tuo geriau (metų tendencija – gydytojo kostiumas su kiaulės šnipu ir ausimis). Tokių vaizdų prisižiūrėjau, kad oi…

Labai svarbi karnavalo muzika (iš Lietuvos atlikėjų labiausiai panašus Žvagulis, gal dar Sadūnai, ir, sakyčiau, Cicinas, jei jis žemaitiškai dainuotų). Nesvarbu, ar jaunas, ar senas, visi dainas moka mintinai, dainuoja kartu ir neina ten, kur groja ką nors kitą. Pati žinomiausia daina yra, savaime suprantama, Viva Colonia (žodžius jau moku :)).

Na, ir svarbiausia, alkoholis. O kaip be jo? Geriama nuo pat ryto, visur ir viskas. Apie 17 valandą dauguma vos pastovėjo ant kojų. Bet kaip pastovėsi, kai nėra jokios kontrolės? Berods nuo vasario bus draudžiama į karnavalo teritoriją (kurią šiaip jau sunku apibrėžti) įsinešti gėrimus stiklinėje taroje. Aišku, miesto valdžia mielai išvis uždraustų alkoholio vartojimą, bet bijo. Kaip gi prieštarausi tokiai tradicijai? Tuo labiau, kad šiemet neramumų lyg ir nebuvo, tik keletą per daug atsigėrusių paauglių teko gabenti ligoninėn.

Žodžiu, penktasis metų laikas mane visiškai įsuko. Jau mąstau apie kostiumą karnavalo kulminacijai vasarį ir mokausi dainų tekstus – tikrai pravers.

Naujas žirgas

spalio 19, 2009

dviratukas

Visi, kas mane daugiau ar mažiau pažįsta, žino, kad praėjusiais metais narsiai gąsdinau Vilniaus vairuotojus iš taško A į tašką B keliaudama dviračiu. Netgi kalvotame Vilniuje ši transporto priemonė labai praktiška – važiuoja panašiu greičiu kaip troleibusas, lavina ištvermę, padeda susipažinti su miestu ir tiesiog didina gyvenimo džiaugsmą. Todėl per daug nelaukusi pradėjau dairytis, kur čia, plokščiame kaip delnas Kiolne, būtų galima įsigyti nebrangų moterišką dviratuką.

Pasirodo, čia kas šeštadienį vis kitoje miesto vietoje vyksta dėvėtų dviračių turgus, dar kitaip dviračių blusaturgis (Fahrradflohmarkt). Taigi, užvakar prikalbinau Terezą pasiieškot Bayern gatvės ir kažkokios stovėjimo aikštelės. Kaip visada, mums šiek tiek pagrybavus ir jau bepasiduodant, ta aikštelė su visais dviratukais pasirodė regos lauke. Dviratukų ten buvo įvairių, bet dažniausi visgi miesto dviračiai, dailiu moterišku rėmu, neretai perdažyti elegantiška juoda spalva. Ir su dar elegantiškesne kaina nuo 80 iki 120 eurų.

Neeeee, galvoju, aš taip nežaidžiu. 50 eurų yra mano riba, nes už tokią sumą (ir dar tėtukui pavargus) mano Pegasas atskrietų iki Kiolno ir po poros metų parskrietų namo. Bet visgi paskaičiavau, pagalvojau, kad kitą savaitgalį išvažiuoju į Bambergą (taigi į turgelį neužsuksiu), mokytis jau reikia, laiko gaila, mieste greitai judėti norisi, ir nusprendžiau nebedelsti. Todėl vis sukom mudvi su Tereza ratus po tą turgelį stebėdamos, kaip kainos laikui bėgant “netyčia” nukrinta. O tada mano akyse pasipainiojo senučiukas, sidabro spalvos Kalkhoff moteriškas dviratukas. Jį pardavinėjęs ruselis pasiūlė pavažiuoti, parodė, kad lempa bei stabdžiai veikia ir paprašė 40 eurų. Rusiškai man prižadėjęs (vaikai, mokykitės užsienio kalbų!), kad šiuo žirgeliu važinėsiu bent 5 metus, o jei išvažiuosiu anksčiau, mes po poros metų pasimatysim (kai aš dviratuką atvešiu parduot), sumontavo ant bagažinės čia pat nusipirktą krepšį. Atsisveikinus su Tereza, kuri nuskubėjo į treniruotę, sėdau ant savo naujo draugo ir patraukiau kažkur link namų.

O šiandien visą pusdienį užsiėmiau savo mėgstamiausia veikla – “grybavimu”. Ir turiu pasakyti, kad pasiklysti mieste su dviračiu žymiai smagiau, nei pėsčiomis. Ta proga dar pora pastebėjimų apie eismo sąlygas čia.

Pirmiausia pėstieji, kurie visada yra pėstieji tiek Vilniuj, tiek Kiolne. Bet vat ant dviračių takų jie nevaikšto. Nebent per kokią negudriai pažymėtą atkarpą ant šaligatvio. Nors važiuoti pėsčiųjų ir dviračių zona, kur takai nesužymėti, tikrai nėra jokio malonumo.

O automobilių vairuotojai yra verti aukso. Iš kiemo neišsuks specialiai dviratininkų nepasidairę. Nesiraukys, jei vienakrypčio eismo gatvele krutėsi 10 km/h greičiu. O apie stovėjimą ant dviračių tako apskritai nekalbu.

Visgi Kiolne man labiausiai “patinka”, kai nei iš šio, nei iš to pasibaigia dviračių takas ir tenka važiuoti gatve. Gatvė būtų visiškai nieko tokio (aš ir Vilniuj gatvėm važinėjau), bet smaguma būna važiuot šalia tramvajaus bėgių. Nes tramvajus tikrai ne troleibusas. O ir mano dviračio ratas puikiausiai tarp bėgių tilptų. Todėl kol kas po truputį rankiojuos patirtį ir laiks nuo laiko vis dar “kaimietiškai” pavažiuoju platesniu šaligatviu. Vėliau gal ir aš, kaip tikri kiolniečiai, nardysiu gatvėmis ir sustojus prie šviesoforo ranka atsiremsiu į gerbiamą tramvajų.

O dabar nuoširdžiai tikiuosi, kad mano naujas žirgas ištikimai tarnaus visus du metus ir neišleis kvapo skubant į pirmą egzaminą.

Įvadinis seminaras

spalio 11, 2009

Pagaliau atėjo ta diena, kurios laukėme nuo pat vasario mėnesio. Na gerai, gal šiek tiek ironizuoju. Tačiau vakar ir buvo įvadinis seminaras, kurio metu gavome stipendijos sertifikatus, taigi, tapome stipendininkais.

Kaip visada, eidama į panašaus pobūdžio renginiuos, kuriuose reikia būti oficialiai apsirengus, pasitempus, galvoti, ką sakai, jaudinausi. Žinoma, jaudulys nepalyginamas su tuo, kuris buvo per atranką. Visgi seminare dalyvavo fondo įkūrėjai, valdyba, visi nauji stipendininkai ir keletas iš ankstesnės kartos, bei stipendininkų “krikštatėviai”. Taip taip, nuo vakar turiu ne tik nuostabią krikštamotę Onutę ir krikštatėvį Algį, bet ir vokiečių šeimą, kurie mane globos čia. Bet apie viską iš eilės.

Sužinojau, kad mokytis teks. Ir daug. Visgi ne VU EF (tuo labiau VVA) čia. Bus dar keletas fondo organizuojamų seminarų, ekskursijos į Berlyną ir į Briuselį, kas semestrą teks rašyti po pranešimą apie studijas ir kitą veiklą, bei dalyvauti fondo valdyme. Ir rimtai ruoštis grįžti į Lietuvą (nuo šio įsipareigojimo tikrai niekaip nepavyktų išsisukti, bet aš tuo labai ir nesiskundžiu).

Bet paramos gausim tikrai daug. Nekalbėsiu aš čia apie pinigus. Ne jie svetimoj šaly svarbiausia. Svarbiausia, kad iškilus klausimams bus kam juos užduoti. Visų pirma, kiekvienas stipendininkas turės po mentorių, valdybos narį. Maniškis bus Peteris Ziese, buvęs Blaupunkt personalo ir pardavimų vadovas, savo karjeroje užėmęs ne vieną svarbią poziciją, šiuo metu dirbantis verslo konsultantu. Dar atrankos metu buvau, švelniai tariant, apšalus, kai teko su šiuo žmogum kalbėtis. Dėl to labai džiaugiausi, kad mano mentorium bus būtent jis. Jam ir teks garbė skaityti mano rašliavą apie pusmetinius pasiekimus, nusivylimus ir keliamus tikslus.

Be to, kiekvienas turime “tandemo partnerį” iš buvusių metų. Su serbu Filipu bendraujam nuo pat vasario ir tikrai randam kalbos tiek apie studijas, tiek apie krepšinį. Jis, ko gero, ir bus žmogus, kuriam teks atsakyti daugiausiai mano klausimų.

Sielos reikalams ir vokiškam gyvenimui pažinti gavome po jau minėtą krikštatėvių šeimą. Jos dažniausiai būna iš verslo pasaulio, kiek supratau, neretai tai valdybos narių draugai, verslo partneriai ir pažįstami. Buvo labai smalsu, kas gi bus maniškiai, kadangi prieš šį susitikimą nieko apie juos nežinojau. Ir buvau maloniai nustebinta – mane globos labai inteligentiška Wulfų šeima iš Diuseldorfo, dabar jau į pensiją išėjusi anglų kalbos ir menų mokytoja Karin ir britų draudimo įmonės konsultantas Garlich’as. Labiausiai nustebau, kad nuo pat pradžių jie man pasiūlė vieni kitiems sakyti “tu”. Aišku, Lietuvoje įprasta, kai vyresnieji tujina jaunesnius, tačiau čia, Vokietijoje, jaunimas tujinamas gal iki 16. Vėliau arba abi pusės sako “tu”, arba “jūs”. Šeimoje (įskaitant dėdes, tetas, močiutes, senelius ir pan.) paprastai visi tujinasi, bet už jos ribų taip būna retai. Todėl buvo mažų mažiausiai keista išgirdus pasiūlymą nevartoti formalaus kreipinio. Jau dabar laukiu susitikimo ir įtariu, kad apie tapybą po šių dviejų metų išmanysiu daugiau, nei kada būčiau pagalvojus – būtent tai yra mėgstamiausia Karin sritis.

Kalbant apie pagalbą studijų klausimais, universitetas mums paskyrė tutorę, padėsiančią susiplanuoti studijas, kiekvienam po “budy” (minėjau, kad maniškis Nilsas sutvarkė visus reikalus dėl raktų, rytoj reikės prašyt, kad padėtų kambary lempas pasikabint :)), užspaudė studentų atstovybę, kad paskirtų mums bendrabutį (oi, kaip ne visi studentai jį gauna, ypač paskutiniais mėnesiais užsiregistravę), supaprastino priėmimo procedūros popierizmą. Be viso to, tarptautinių ryšių skyriaus vadovas irgi siūlo savo paramą.

Žodžiu, gyvenk ir studijuok. O jei norėsu, ir naktinį Kiolno gyvenimą patirsi. Karnavalas čia tiesiog būtinas, nes “jo metu užsimezgė ne viena draugystė, todėl dėl jos verta ir tas 8 valandas studijų praleisti”.

Beje, kaip reikia gyventi naktinį gyvenimą parodė ir kiti stipendininkai. Vakare, nuo iškvėpuoto oro skaudančiom galvom besiskirstant po seminaro, pasklido žinia, kad 20 val. renkamės Zuelpicher gatvėje esančiam Cuba bare. Turiu pasakyti, kad posakis “study hard, party hard” šio fondo kompanijai puikiai tinka. Išsiklausinėjau vyresniuosius apie laukiančius įvykius, būsimas studijas, susipažinau su buvusiu stipendininku iš Lietuvos Faustu, dabar jau grįžusiu gimtinėn ir besidarbuojančiu Vilniuje. Klausimų ir nerimo, žinoma, dar liko, bet jau pirmadienis parodys, kaip čia bus toliau.

Savaitėlė Kiolne praskriejo praskubėjo. Per ją teko susitvarkyt krūvą popierių, gauti studento pažymėjimą, atsidaryti sąskaitą banke ir atlikti visą krūvą vokiškų biurokratiškų nesąmonių.

Universiteto išduodami studento ir visokie kitokie pažymėjimai tikrai nusipelnė atskiro įrašo (brūkštelsiu, kai viską turėsiu ir bus kaip juos nufotografuot), bet iš visų formalumų man labiausiai patiko atsidarinėt banko sąskaitą.

Vyresnė stipendininkė Betka pasakojo, kad Deutsche Bank turi dovanų programą esamiems klientams, kurie atsiveda naujų. Jeigu naujas klientas nurodo, kad banką jam rekomendavo jau esamas klientas XY, XY gauna taškų arba pasirinktą dovaną. Ne ne, mielieji, dovanomis čia nelaikomi raktų pakabukai, tušinukai, užrašų knygelės ir kitokios niekam nereikalingos vadinamosios “verslo dovanos”. Dovana – tai dulkių siurblys, kavos aparatas, mikseris, virtuvės kombainas, barzdaskutė ir panašūs daiktai. Jei kam aktualu ar šiaip įdomu, dirstelkit čia.

Kadangi tiek dulkių siurblys, tiek mikseris (tiksliau Braun smulkintuvas) mūsų bute labai praverstų, su čeke kambarioke Tereza nusprendėm, kad sąskaitą atsidarysim būtent Deutsche Bank’e, o ne senoj geroj pažįstamoj Spaaaarkasse ar kurioje kitoje šaraškino kontoroj.

Taigi, sulaukus, kol Tereza atsiųs savo naujos sąskaitos numerį, nukulniavau į netoli Katedros esantį Deutsche Bank skyrių. Įėjau į pustuštę patalpą aukštom lubom (čia bent 3 restoranus per du aukštus būtų galima įkurdint, ką jau kalbėt apie kišenės dydžio suvenyrų parduotuves), su keliomis didžiulėmis smėlio spalvos odinėmis sofomis viduryje. Dairausi automato, kuris SEB’e skelbia, kad “eilės ne poezija”, bet vokiečiai mąsto kitaip. Tokio daikto tiesiog nėra. Nėra ir eilių ar kitokio veiksmo kur nors netoli sofų. Keletas žmonių patalpos pakrašty užsiėmę savo reikalais, pusė stalų tušti, o vienintelis žmogus, kuris man panašus į galintį padėti – vyriškis informacijos skyriuje – kažką įdomiai diskutuoja telefonu. Ta proga ir klestelėjau ant sofutės.

Po keleto minučių prieina prie manęs mergina ir paklausia, ar aš susitarus. Ne, atsakau, man tik sąskaitos reikia. Mergina nueina. Dar po keliolikos atkulniuoja jaunas vyriškis ir praneša, kad reikės palaukti dar 15 minučių, arba susitarti dėl susitikimo ir ateiti rytoj. Nu ne, galvoju, atsidūriau čia, tai jau geriau palauksiu.

Tai va, po tų penkiolikos minučių ateina moteris, pasisveikina, prisistato, pasiūlo kavos (atsisakau) arba vandens (o, ačiū), išmoksta ištarti mano pavardę. Ir pradeda. Žodžiu, sąskaitą atidarinėja ilgiau nei pusvalandį, pažada specialiai dėl manęs išsiaiškint, kaip mokant internetu išsisukti nuo kreditinės kortelės (kurios studentams neišduoda, o apie VISA Virtuon Deutsche Bank darbuotojai išvis nėra girdėję), aiškina, kaip atnaujinta banko informacinė sistema ir dėsto apie vokiškus banko sąskaitos tvarkymo įpročius. O aš sėdžiu ir gėriu vandenį. Ir mokausi, kaip užsiimti small talk galvodama, kad per tiek laiko SEB tetos būtų spėję atidaryti bent tris sąskaitas, įsiūlyti pensijų kaupimo sutartį ir Laisvalaikio kortelę. Tuo tarpu aš atsidarinėjau nemokamą, bankui praktiškai jokios vertės neatnešančią sąskaitą studentams. Ir dar išdrįsau už tai Terezai išprašyti dovanų. Neblogai, ar ne?

Beje, sąskaita iš karto nebuvo atidaryta. Visi popieriai buvo paštu išsiųsti kažkur, o iki sąskaitos atidarymo turėjo praeiti 3 darbo dienos. Aišku, kas sugebėjo papasakoti, kad reikia “labai labai skubiai”, prie sąskaitos priėjimą gavo gal per 2 dienas. Va kokia ta biurokratija.

Kita vertus, biurokratija yra gerai. Ypač, jei esi užsienio studentas Kiolne. Mat tokiems miesto merė (viena iš keleto, bet ne pati pačiausia) semestro pradžioje organizuoja priėmimą. Taip taip. Su koncertu, protingų dėdžių kalbomis, sumuštiniais (tik ne vienakąsniais. Čia, Kiolne, maistas daugiakąsnis. Užtai alus vienagurkšnis) ir tuo pačiu alumi. Aišku, dar vienas būdas atsikratyti galvosūkio apie reprezentacinių lėšų panaudojimą. Kita vertus, juk dalis šių užsienio studentų kada nors dirbs didesnėse ar mažesnėse įmonėse, o Kiolnas bus jiems geriausiai pažįstamas užsienio miestas. Ir ne bet koks – su komunikuojančia valdžia. Valdžia, kuri neskraido sraigtasparniais, nelaksto motociklais, o džiaugiasi savo svečiais, giriasi 180 tautybių gyventojais ir didžiuojasi artėjančiomis gėjų ir lesbiečių sporto žaidynėmis.

Man patiko. Ypač merės kalba apie miestą, įkurtą Romos imperatorės Agripinos, Nerono motinos. Miestą koloniją, kuris visada buvo ir bus tarptautinis centras. Miestą, esantį Europos širdyje. Bet dar labiau patiko jos patikslinimas, kad Europos širdis yra Vilnius (“ar yra čia žmonių iš Lietuvos? Vilnius yra Europos kultūros sostinė, labai jus sveikinu”). Taip  visoje kalboje buvo paminėtos tik dvi valstybės: Italija ir Lietuva. O aš buvau labai išdidi, kad esu iš Europos širdies. Ir tikiuosi, kad tuo galėsiu didžiuotis visus tuos du metus.

Ne, odekolono miestas Kiolnas yra ne dėl vietinių bomžų įpročio vartoti “troinoj” visiems gyvenimo atvejams (gal ir turi jie tokį įprotį, nespėjau patikrint). Jei dar nežinojot, odekolonas iš tikrųjų yra “Eau de Cologne” – Kiolno vanduo 4711. Kada nors išsamiau pastudijuosiu šio stebuklo istoriją, bet dabar trumpai pasiklausiu dėdės googlio, randu puslapį eau-de-cologne.com ir išsiaiškinu, kad šis skystis (arba kitaip “Farina aqua mirabilis”) išrastas italų kilmės parfumerio Johan’o Maria Farina’os XVIII a. pradžioj.

Bet metas grįžti prie pagrindinės minties. Nemažai kam pasakojau, kodėl pasirinkau ne itin patogų ir dabar nebepopuliarų kelionės būdą – autobusą. Ogi dėl labai moteriško reikalo – daiktų. Važiuojant su Ecolines galima pasiimti 2 neriboto svorio lagaminus ir rankinį bagažą. Bent jau man dėl tokių neribotų poreikių niekas pretenzijų nereiškė ir susimokėt papildomai nepaprašė. O svėrė tie mano lagaminai tikrai nemažai (aišku, iškrausčius taip ir nesupratau, kas ten galėjo būti taip sunku), buvo smagu žiūrėti, kaip vairuotojas juos kilojo. Bet jie, vyrai, pripratę. Be to, juos keleiviai mato, todėl negali gi daiktų mėtyt kaip kraudami į/iš lėktuvo.

Dar vienas svarus argumentas – autobusas važiuoja tiesiai iš Marijampolės, kur ir yra tarptautinė stotis. Beje, šis faktas labai pravertė, kai apie 16 val. (autobusas turėjo išvažiuot 17:30) paskambino Ecolines darbuotojas ir pranešė, kad autobusas vėluos 3 ar net 4 valandas. Užjaučiu tuos, kuriems teko Marijampolėj pratupėt visą tą laiką. Sako, buvo ir 6 valandas pralaukusių. O man kas – sėdėjau sau ant sofutės ir pirštinę mezgiau. Maždaug 20:20 su tėvais nukeliavom į stotį (gal jau nepasakosiu, kaip mes tuos mano lagaminus iš ketvirto aukšto žemyn boginom), maloniai nustebau pamačius tetą ir dėdę, kurie iš Lazdijų atvažiavo manęs išlydėt, dar po 20 minučių įsėdau į autobusą ir išsitraukiau pleduką, kurį paskutinę minutę sugalvojau pasiimti.

Kelionė nebuvo labai varginanti (tuo labiau, kad autobusas nebuvo užpildytas nė pusiau), bet laaaaabai ilga. Per tą laiką spėjau kelis kartus išsimiegoti, paskaityti dovanų gautą gyvojo klasiko knygą, beveik mintinai išmokti prigriebtą žurnalą moterims, pavartyti kinų kalbos vadovėlį ir net išsitraukti tą pačią pirštinę, kurią buvau apdairiai įsidėjus į rankinį bagažą.

Pervažiavus labai nemažai miestų (nuo Berlyno iki Osnabriuko, Miunsterio, Esseno, Diuseldorfo ir kitų, pakeliui pasitaikiusių), beveik 9 val. vakaro atsidūriau prie Katedros. Mane pasitiko sena gera draugė Yvonne, sukrovė visus lagaminus į mašiną ir nuvežė į bendrabutį. Nežinau, ką aš būčiau be pagalbos darius, tuo labiau, kad tiesioginiės tramvajaus arba metro linijos nuo stoties iki mano namų nėra.

Kadangi Vokietijoj niekas iš universiteto ar panašių įstaigų darbuotojų savo laisvo laiko dėl studentų negaišta, akivaizdu, kad bendrabučio administracija manęs tą vakarą prie durų su duona ir druska nepasitiko. Bet universiteto Tarptautinių ryšių centras apie tai pagalvojo: dar būdama Lietuvoj gavau “buddy”, (lietuviškai “draugelį”), vokietį studentą, kuriam parašiau įgaliojimą ir jis, raktus paėmęs iš ofiso, man juos tiesiai į rankas įteikė.

Taip prasidėjo mano gyvenimas Kiolne.

Susitariam dėl terminų

spalio 1, 2009

vlkk

Kad nebūtų taisymų komentaruose, ginčų, kaip yra iš tikrųjų, ir kas klysta, iš anksto pareiškiu: savo tinklaraštyje miestą, kuris vokiškai rašomas “Köln”, lietuviškai vadinsiu “Kiolnu”. Ne todėl, kad noriu visur ir visada būti originali. Ne. Tiesiog manau, kad lietuvių kalbininkų perdirbinys “Kelnas” neatitinka jokios logikos. Toks pavadinimas nėra susiklostęs tradiciškai, kaip kad kažkada, seniai seniai, pailgėjusi Berlyno “i”, paraidžiui tariama Viena ar galų gale pats tikrinis daiktavardis Vokietija. Čia bus tikriausiai kaltas netinkamai interpretuotas senoviškas vokiškas umliautas, kartais vartojamas iki šiol, ypač neturint vokiškos klaviatūros. Matyt koks veikėjas ar veikėja, nesugalvodamas, ką daryti su dviemis balsėmis senoviškai parašytame žodyje “Koeln”, paėmė ir išspyrė pirmąją. Taip sudarkytas ne tik Kiolno pavadinimas. Analogiškai tyčiojamasi ir iš Gioteburgo bei Giotingeno. Gerai, kad dar nedrįsta kišt nagų prie Miuncheno ir Liubeko.

Tai va, jei kada pagalvosit, kad nemoku taisyklingai rašyti miesto, kuriame gyvenu, pavadinimo, dar kartą paskaitykit šį mano pasiaiškinimą.